Archive for vasario, 2011
Ruduo… Rugsėjo rytmečiai voratinkliuos rasos lašais suspindę…
Ruduo… Susimąstai, kuo vasara turtinga.
Ruduo… Alsuoja dienos pilnatve.
Sušildo ne geltonų lapų kibirkštys – gerumas, žinios,
Išmintis pro mokyklų atviras duris pasklidę.
Tegul jų kiekvienam užteks.
Ruduo… Susimąstai, kuo vasara turtinga.
Ruduo… Alsuoja dienos pilnatve.
Sušildo ne geltonų lapų kibirkštys – gerumas, žinios,
Išmintis pro mokyklų atviras duris pasklidę.
Tegul jų kiekvienam užteks.
Žvelgi į klevo lapą ir bandai perskaityti jame nematomomis raidėmis užrašytą gamtos atsisveikinimą. Vasara palieka mus. Lietus nenuilstamai prausia žemę, tarsi apverktų paskutinius saulės bučinius. Šis laikas tarsi primena, kokia silpna ir kartu nenutraukiama būties ir nebūties jungtis. Todėl kiekvieną dieną priimkime kaip neįkainojamą likimo dovaną, kurios antrąkart niekas ir niekada nebeįteiks. Net jei atrodys, kad toks ruduo jau buvo, netikėkit tuo, ką kužda atmintis. Tai tik apgaulė. Kitokie pilki debesys plaukia dangumi, kitoks rasos lašas ant išdžiūvusio smilgos stiebo, kitokia tyla. Kitokie net ir mes. Lengvas vėjelis iš kažkur atneša tolimą varpelio gaudimą, susiliejusį su įprastais dienos garsais. Ne iš karto suvoki, jog tai melodija, pažįstama, kažkur girdėta… Vėl rugsėjo skambutis. Dar vakar žaidę kiemuose, šiandien prieš mus- pirmokai. Visi kiti paūgėję viena klase susirinkome čia, mokykloje. Tegul mums visiems netrūksta ryžto, noro tobulėti, semtis daugiau žinių, kantrybės ir supratimo.