Ekskursija į Vilnių
Vieną lietingą, bet džiaugsmingą rudens dieną kartu su 6c klase išsiruošėme į ekskursiją. Vedami smalsumo ir puikios nuotaikos rinkomės į klasę. Išvykos pradžioje klasės auklėtojos mums priminė elgesio taisykles. Lipančius į didžiulį autobusą mus pasitiko besišypsantis vairuotojas Vytautas, kuris aiškiai ir garsiai per mikrofoną pasakė elgesio autobuse taisykles. Užsisegę saugos diržus leidomės į įspūdžių kupiną kelionę.
Pirmiausia aplankėme zoologijos sodą „Zooparkas“. Gidai mums pasakojo apie jame gyvenančius gyvūnus, paukščius, žuvis. Matėme vienintelį zooparko plėšrų žinduolį surikatą, stambiausią pasaulio graužiką kapibarą, barzdotą driežą agamą, miniatiūrines bezdžionėles, švilpikus, šikšnosparnius, salamandras ir daugelį kitų gyvūnų. Glostėme vėžliuką, gyvalazdę, karališką gyvatę, šimtakojį, smauglį ir kitus augintinius. Buvome įėję į triušiukų zoną ir galėjome su jais žaisti, bendrauti, draugauti. Didžiausią triukšmą zooparke kėlė spalvingosios papūgėlės. Jos žiūrėdamos į mus kraipė galvas, tarsi norėdamos mus perprasti, susipažinti .Mums labiausiai patiko akvariumas su įvairiaspalvėmis žuvytėmis. Jų ten buvo tikra gausybė ir tokios visos gražios, spalvingos, skirtingų dydžių ir formų. Jas galėjai rankomis lengvai sugaudyti. Žuvytės, matyt, jau yra pripratusios prie lankytojų, todėl į mus nekreipė dėmesio, nors mes ir makalavome rankas sukišę į akvariumo vandenį.
Pastebėjome, kad gyvūnai daugiausia minta vaisiais ir daržovėmis, nes daugelyje narvelių buvo pripjaustyta bananų ir agurkų. Smagu buvo vienoje vietoje pamatyti tokią gausybę įvairiausių gyvūnų, tik gaila, kad jie čia gyvena uždaryti narveliuose, prikamšytuose dirbtinių augalų, o ne laisvėje.
Atsisveikinę su gyvūnais ir papietavę, traukėme apžiūrėti Vilniaus gynybinės sienos išlikusių fragmentų. Čia mus taip pat lydėjo malonūs gidai, kurie išsamiai ir įdomiai dalijosi informacija. Sužinojome daug nepaprastų istorinių dalykų. Pasirodo, gynybinė siena buvo pradėta statyti tam, kad apsaugotų miestą nuo besiveržiančių totorių. Sienos aukštis virš žemės siekia iki 6–7 metrų ir dar 3 metrai jos yra po žeme. Sienų storis apačioje yra iki 1,5 metro, o viršuje iki 1metro storio. Siena turėjo 9 vartus ir 2 bokštus. Taikos metais ją saugojo 24 sargybiniai. Vieną iš jų mums pavyko prakalbinti. Tai buvo labai įspūdingas momentas. Jo pasakojimas privertė susimąstyti apie tai, kas mes esame, kiek mes branginame savo protėvių palikimą, apgintą žemę, istoriją. Jis lygina save su dabartine moterimi iš troleibuso, kurios niekada nematė, tik viliasi kada nors sutikti. Jos mielas, malonus balsas sklinda kas kartą, kai ji praneša keleiviams stotelių pavadinimus, pasiklausia, ar visi yra pasirūpinę atšvaitais, kai nukrinta troleibuso ūsai, rūpinasi visų saugumu ir yra lyg miesto sargybinė.
Palei miesto gynybinę sieną tekėjo upelis iš daugybės Vingrių šaltinių, kuris taip pat tarnavo miesto saugumui. Iš buvusių šaltinių šiandien beliko tik autobusų stotelės pavadinimas. Liūdna… Gerai, kad nors iš buvusių 9 vartų vieneri išliko iki šių dienų. Tai Aušros vartai. Jie yra garsūs visame, ypač krikščioniškame, pasaulyje, nes ten yra stebuklingas Aušros vartų Mergelės Marijos paveikslas. Čia iki šių dienų gausiai renkasi piligrimai. Gynybinės sienos vėliau buvo parduodamos dalimis, todėl iki šių dienų yra išlikę tik atskiri jų fragmentai. Džiugu, kad dabar Vilniaus senamiestis yra įtrauktas į Unesco pasaulio paveldo sąrašą. Tai reiškia, kad saugoma viskas, kas išlikę iki šių dienų, ir griežtai prižiūrimos naujos statybos. Tik saugodami ir brangindami turėsime ką parodyti ateities kartoms.
Kupini malonių įspūdžių ir pasisėmę naujų žinių, pavargę, bet laimingi grįžome namo. Nuoširdus ačiū klasės auklėtojoms Laimutei ir Rimantei už gyvas istorijos pamokas, kurios giliai įsirėžė atmintyje, už suorganizuotą įdomią, prasmingą, naudingą ekskursiją. Ačiū gidams, mus lydėjusiems ekskursijų metu ir aiškiai, suprantamai pasakojusiems įvairiausias įdomybes. Ačiū maloniam ir besišypsančiam vairuotojui Vytautui, mus saugiai vežusiam kelionės metu. Ačiū gerbiamoms mamytėms ir tėveliui, kurie lydėjo mus visos kelionės metu.
Dominykas ir Matas Sinkevičiai, 6a klasė
