Paskutinis skambutis… Kartojasi jis kasmet. Neišvengiamai ateina, kaip ir pats pavasaris. Ateina kas metai, bet vis kitiems, ir būna jis vienintelis, į nieką nepanašus.  Atrodytų, kas galėtų būti kitaip? Šventinis šurmulys, linkėjimai, padėkos žodžiai, o gal ypatingas jausmas širdyje? Manau, supras tik tas,  kam ateis toks pats metas… Pirmasis paskutinis skambutis…

Jau nuo ankstyvo ryto dvyliktokai šurmuliavo prie klasės auklėtojos namų. Oras nedžiugino, bet jis nenustelbė šventiškos nuotaikos tokią nepaprastą dieną – Paskutinio skambučio! Ypatingą dieną reikia ir patiems būti ypatingiems, todėl klasės auklėtojos prie durų laukė didžiulė staigmena – jos pasiimti atvykę auklėtiniai su karieta.

      Rytinį šurmulį pakeitė paskutinės pamokos rimtis. Paskutiniai klasės auklėtojos žodžiai, dovanos, parašyti laiškai patiems sau. Įėjusius į aktų salę abiturientus pasitiko mokyklos administracija, svečiai, tėvai, mokytojai. Mokyklos direktorius J. Semaško pasveikino dvyliktokus, sėkmingai baigusius vidurinio ugdymo programą, palinkėjo sėkmės laikant egzaminus ir  įteikė padėkos raštus tiems, kurie per dvejus mokymosi metus pasiekė aukštų mokymosi rezultatų, gerai lankė pamokas, aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje.  Po apdovanojimų direktorius perskaitė įsakymą, leidžiantį abiturientams laikyti brandos egzaminus, o lietuvių kalbos mokytoja I. Stuglienė – švietimo ministro sveikinimą. Daug gražių žodžių, išmintingų pamokymų, linkėjimų pasakė švietimo skyriaus vyriausioji specialistė G. Svarauskienė, rajono tarybos narys D. Velička, parapijos klebonas ir tikybos mokytojas V. Smagurauskas, viena iš pirmųjų mokytojų M. Černiavskaja. Po gerbiamų svečių pasisakymų padėkos žodžius tarė abiturientės J. Gavrilovos mamytė, nepamiršti būti žmogumi linkėjo klasės auklėtoja R. Skripskaitė Li. Vienuoliktokų  sveikinimai, atminimo medaliai, pirmokų laiveliai ir bijūnų žiedai  dar kartą priminė dvyliktokams, kad jie dabar žengia į suaugusiųjų gyvenimą.

      Be atsako neliko ir abiturientai. Jie dėkojo mokytojams ir tėvams, įteikė mokyklai dovaną – suoliukus, tikėdamiesi, kad ant jų išdrožtas užrašas ,, 62 laida“ primins juos mokytojams ir mokykloje likusiems draugams. Vėliau, žinoma, buvo perskaitytas vienuoliktokams skirtas   testamentas ir įteiktas simbolinis mokyklos raktas.

Tylant paskutinio skambučio, ilgo, graudaus ir tokio brangaus, aidams, belieka tikėtis, kad sklandžiai praėjusi šventė, išsakyti nuoširdūs žodžiai suteiks daugiau jėgų ir pasitikėjimo bei lems abiturientams sėkmę egzaminų ir tolimesnių studijų metu.