Baigiant mokyklą viduje kyla įvairių minčių ir jausmų. Kaip ir daugelį mokinių aplanko jausmas, kad net norisi šaukti iš laimės ,,pagaliau!‘‘. Pagaliau baigiasi pamokos, pagaliau nebebus namų darbų, pagaliau nesusitiksiu tų, su kuriais teko galbūt nelabai maloniai bendrauti, pagaliau galėsiu veikti ką tik noriu! Tačiau taip pat aplanko mintys, kurios man kužda, kad čia juk ne vasaros atostogos, kad aš šioje mokykloje praleidau net ketverius metus. Atrodo, dar tik neseniai įžengiau pirmą kartą pro Švenčionių progimnazijos duris, o jau rankose laikau pažymėjimą ir privalau keliauti toliau. Todėl mąstau – nejaugi turėčiau šitaip džiūgauti?
Man labai patiko kinų patarlė, kuri sako, kad išsilavinimas yra turtas, kuris su tavimi kad ir kur tu beeitum. Juk mokykla yra ta vieta, kurioje gauname išsilavinimą, pačią pradžią savo gyvenimui. O kaip lavintis, jeigu nesimokai? Jeigu neini į pamokas, kurios kad ir ne visada būna suprantamos, kurių namų darbai būna sunkūs, kur užduotys yra skirtos ne tik tam, kad jas išspręstume, bet ir su klasės draugais išmoktume bendrauti.
Šioje mokykloje daug patyriau, susidūriau ir su paauglystės išdaigomis, ir su tėvų pasitikėjimo išbandymu, su draugystės tvirtumo patikrinimu ir su mokytojų kantrybės lašais. Palikdamas Švenčionių progimnaziją išsinešiu daug įspūdžių, daug prisiminimų iš mokyklos gyvenimo. Džiaugsmo akimirkos gavus gerą pažymį tada, kada nesitikėjau jo gauti, ir liūdesio minutės, kai jausdavausi užtikrintas, o pažymys nuvildavo. Visa tai prisiminsiu dar ilgai…
Eidamas tolimesniu savo gyvenimo keliu norėčiau neštis su savimi tik gerąją patirtį, gautą Švenčionių progimnazijoje – gilinti ir tobulinti žinias. Manau, kad patarlė ,,mokslo šaknys karčios, bet vaisiai saldūs‘‘ žinoma visiems ir tik po tam tikro laiko mes suprantame, ką vis dėlto šie žodžiai reiškia iš tiesų.
Gytis Gančėrius, 8b klasė
