Paskutinis skambutis… Kiek kartų visi esame girdėję šiuos žodžius, bet kaskart jie mums skamba vis kitaip. Kitaip, nes mes patys esame kitokie. Pirmokui šie žodžiai dar beveik nieko nereiškia. Gal tik tiek, kad reikės imti už rankos tą išstypusį abiturientą, kuris rugsėjo 1-ąją atvedė tave patį į mokyklą, ir vesti į aktų salę, kad ten jis galutinai suprastų – tai jam skamba tas paskutinis skambutis. Maištingam paaugliui žodžiai ,,paskutinis skambutis" sukelia pavydą: ,,Jiems gerai, jie jau gali palikti tą nusibodusią mokyklą". Mokytojui tai dar vienas atsisveikinimas, dar vieneri prabėgę metai ir dar viena įsirėžusi veide raukšlelė. Abiturientų tėvams ši diena – vilčių ir nerimo metas, juk jų vaikų gyvenimas pasikeis, nors koks bus tas pasikeitimas, dar neaišku. O ką jaučia tie jauni žmonės, kuriems ir skamba paskutinis skambutis, atverdamas kelią į naują gyvenimą ir užverdamas duris į vaikystę, žino tik jie patys.

        Šia proga mūsų miestas prisipildė nekasdienio šurmulio. Vieni nešė gėles savo mokytojams, kiti ryškiaspalviais balionais papuoštais automobiliais smagiai skriejo gatvėmis. Nuo ankstyvo ryto mūsų dvyliktokai šurmuliavo prie klasės auklėtojos namų. Jie pažadino auklėtoją linksma dainele, vaišino gardžia kava, vedė rytinę mankštą. Į mokykloje vykusią paskutinę pamoką abiturientai savo auklėtojos pasiimti atvyko papuoštu baltu limuzinu. Iškilmingą šventę aktų salėje sveikinimo žodžiais pradėjo mokyklos direktorius Jurij Semaško. Abiturientams buvo įteikti padėkos raštai už puikų, gerą mokymąsi, nuopelnus mokyklai ir rajonui.  Daug gražių žodžių išsakė  švietimo skyriaus vyriausiosioji specialistė Stanislava Lapėnienė bei Švenčionių rajono savivaldybės tarybos narė Jolanta Olechnovič. Tėvų atstovai abiturientams linkėjo rasti savo kelią, niekada nepamiršti mokyklos, mokytojų ir visada grįžti į namus.          Staigmeną pateikė ir biologijos mokytoja Oksana Gončarova. Kiekvienam dvyliktokui buvo padovanoti jos piešti gėlių paveikslai, atitinkantys jų asmenybes. Vėliau Paskutinio skambučio šventėje skambėjo nuoširdžios dvyliktokų  padėkos tėveliams, mokytojams, klasės auklėtojai ir visiems mokyklos darbuotojams, su kuriais per dvylika metų spėjo susigyventi. Paskui tradiciškai buvo perskaitytas vienuoliktokams skirtas  testamentas ir įteiktas simbolinis mokyklos raktas. Prisiminimui apie save dvyliktokai mokyklai padovanojo suoliuką.

          Šventė baigėsi mokykliniu abiturientų valsu. Su prasmingais pirmos mokytojos ir auklėtojos žodžiais abiturientai buvo palydėti į nelengvą egzaminų kelią.