Kovo 16 d. popietę į progimnaziją atvyko labai laukta viešnia – žurnalistė, poetė, Lietuvos politinė bei visuomenės veikėja, Seimo narė Dalia Teišerskytė. Visi, atėję į susitikimą su poete, patyrė išties didžiulį malonumą klausydami pačios autorės skaitomų eilių, pasakojimų apie savo vaikystę, tremtį, grįžimą į Lietuvą, apie nuveiktus darbus. Ne mažiau malonumo suteikė ir proga išklausyti humoro nestokojančios poetės atsakymų į jai užduodamus klausimus.
Nemažą gyvenimišką patirtį įvairiose gyvenimo srityse ir situacijose turinti poetė, žinanti, kas yra džiaugsmai ir nusivylimai, turėjo ką pasakyti savo klausytojams nepaisant to, jog dauguma jų – 5 – 8 klasių mokiniai.
Įdomu buvo sužinoti, jog keturiolikos rinktinių autorės pirmieji literatūriniai bandymai siekia mokymosi Meždugrankos miškų ūkio septynmetėje mokykloje laikus – ten būsimajai poetei teko mokytis, kai jos šeima buvo ištremta į Irkutsko sritį. Pasak D. Teišerskytės, pirmąjį eiliuotą tekstą ji sukūrusi tada, kai vienoje iš knygų pamačiusi Ticiano paveikslo „Atgailaujanti Magdalena“ reprodukciją. „Bjaurus buvo eilėraštis. Negražiai parašiau ir apie dailininką, nes nieko apie jį tada dar nežinojau, ir apie tą nuogą moterį, – su šypsena prisiminė D. Teišerskytė. – Tiesą sakant, ne tik apie dailę nieko nežinojau – apie literatūrą irgi. Ir tik tada, kai rusų kalbą pradėjo dėstyti puiki mokytoja Ana Vasiljevna Timofejeva, sužinojau, kas toji literatūra. Tada jau ir vienas kitas protingesnis eilėraštis atsirado“. Grįžus į Lietuvą, jai, kaip poetei, atsiskleisti padėjo – Mosėdyje gyvenęs rašytojas Romualdas Granauskas. Kuris, pasak poetės, buvęs itin spalvinga asmenybė. „Pamenu, kartą išdrįsau rašytojui prisipažinti, jog rašau, ir sakau jam: „Žinot, aš rašau eilėraščius. Ką man su jais toliau daryti?“. R. Granauskas atsakė – atleiskit už tiesumą: „Pasišluostyk subinę“. „Tai kad ant storo popieriaus parašyti“, –sakau. „Tada nešk į Skuodo laikraštį, tegu spausdina“. Va, nuo tos dienos ir pasijutau esanti nacionalinė vertybė“, – pusiau juokais, pusiau rimtai pasakojo D. Teišerkytė.
Prisiminė ji ir darbus. O jų tikrai nemažai – direktorės pareigos Kauno menininkų namuose, žurnalo „Gabija“ redaktorė, Atgimimo laikotarpiu įkurtas Mados ir poezijos teatras. Jau ketvirta kadencija Dalia Teišerskytė dirba Lietuvos Respublikos Seime. O paklausta, kaip tapo Seimo nare, papasakojo ir apie tai, kaip visai netyčia buvo įrašyta į partijos sąrašą, ir jai pačiai netikėtai buvo iš to sąrašo vidurio ,,išreitinguota“ į pirmas gretas.. Kalbant apie darbą Seime, tai, pasak D. Teišerskytės, ,,stengiuosi daryti tai, ką išmanau – rūpinuosi kultūra. Ypač esu sunerimusi lietuvių kalbos padėtimi, todėl stengsiuosi, kad kiti metai būtų paskelbti lietuvių kalbos metais.“
Kalbėdama apie tremtyje praleistą vaikystę – į Sibirą ją išvežė devynerių, o grįžo Mosėdin būdama aštuoniolikos, – D. Teišerskytė sakė, jog tas laikas jai buvo didžiausias gyvenimo universitetas. „Kaip ten bebūtų, tačiau metai Sibire mane taip užgrūdino, kad iki šiol nieko nebijau“, – sakė D. Teišerskytė.
Nors visos D. Teišerskytės papasakotos istorijos buvo įdomios, visi atsakymai nuoširdūs, labiausiai, ko gero, širdį glostė jos pačios skaitoma poezija. Įdomiai poetė pristatė savo ,,Meilės laiškus“, nepaprastai jausmingai skaitė naujausio rinkinio ,,Tai tik meilė…“ eilėraščius. Poetės lyrikoje – vidinis autorės pasaulis, ją supantys žmonės, o ruduo iš visų metų laikų užima svarbiausią vietą.
Atsisveikindama autorė padovanojo bibliotekai knygų ir palinkėjo „surasti joms laiko, nes knygų skaitymas praturtina sielą, moko užuojautos, atjautos, gebėjimo matyti kito nelaimę, peržengti per tuštybę, kad išeidamas iš gyvenimo nebūtum keikiamas.“
